2017 m. sostinėje pradėtas vykdyti projektas „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“. Jis skirtas šeimoms ir asmenims, kurie savo kasdienėje aplinkoje patiria sudėtingas situacijas bei ieško būdų kaip jas spręsti. Projekto metu siūloma net 17 nemokamų, skirtingo pobūdžio paslaugų, kurias dalyviai renkasi pagal individualius poreikius. Kompleksinių paslaugų šeimai (KPŠ) projekto veiklose dalyvavęs G.S. dalijasi savo pasakojimu apie gautą pagalbą ir situacijas, kurios paskatino jos kreiptis.
Dėl kokių priežasčių nusprendėte dalyvauti „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“ projekte?
Ilgą laiką turėjau problemų su alkoholiu. Buvau visiškai priklausomas ir atstumdavau bet kokią man siūlomą pagalbą, buvau praradęs viskas žmogiškas savybes ir galvodavau, kad mane išvaduoti gali tik mirtis. Tačiau aplinkiniai nenuleido rankų ir net man juos atstūmus vis tiek grįždavo ir siūlydavo padėti, kol vieną dieną aš, kažkokios nesuprantamos jėgos veikiamos, visgi sutikau, ir pradėjau gydytis.
2014 metais atvykau į Vilnių ir čia apsigyvenau, nors šiaip esu iš mažo miestelio. Mane imtis pokyčių paskatino „Carito“ darbuotojai. Pradėjęs gydymą kažkur 8-9 mėnesius praleidau priklausomų asmenų bendruomenėje, kurioje sutikau daug nuostabių žmonių ir specialistų. Būtent dėl to, projekto veiklose dalyvauju iki šiol.
Papasakokite, kokiose projekto organizuotose veiklose Jums teko dalyvauti ir kaip jos padėjo įsigilinti į asmeninę problemą bei ją spręsti?
Projekto metu dalyvavau „Carito“ bendruomenės vykdomose veiklose – bendruomenės susitikimuose, pokalbiuose su psichologu. Iš pradžių tie mano apsilankymai būdavo gana nedrąsūs, nueidavau tik paklausyti kitų, tačiau laikui einant ir pats atsivėriau.
Supratau, kad norėdamas išspręsti savo problema turiu užsiimti kuo įvairesne veikla ir atriboti save nuo minčių, prie kurių labai nenoriu grįžti. Po pirmojo savo gydymo seanso jaučiausi nesavas, bijojau atkristi – naujas miestas, nauji žmonės, viskas nauja. Taip pat, aš esu neįgalus, dar ir tai mane stabdė imtis kažkokios veiklos. Finansinė mano padėtis buvo gana sudėtinga, kišenėje turėjau 100 eurų ir nežinojau ką daryti toliau. Tačiau vieną dieną „Carito“ darbuotojas pasiūlė man eiti mokytis. Žinoma, pradžioje buvau priešiškai nusiteikęs, jaučiausi tam per senas, per silpnas ir nedrąsus. Bet kitų raginamas visgi pasiryžau. Na, ir galiausiai ne tik įgijau naują profesiją, bet ir įsidarbinau. Būdavo įvairių situacijų, kuomet vėl apnikdavo abejonės, bet visada joms atsiradus, kreipdavausi į savo bendruomenę.
Projekte man labiausiai patinka galimybė laisvai rinktis norimas veiklas ir galimybė nuoširdžiai pasikalbėti. Beje, šiuo metu ir pats esu „Carito“ savanoris, jaučiuosi šiek tiek tvirtesnis ir galintis bent šiek tiek padėti kitiems – suteikti jiems teisingą informaciją, padrąsinti.
Neretu atveju, kreipiantis pagalbos į specialistus, žmonės jaučia nejaukumo ar baimės jausmą, nes mano, kad yra pajėgūs patys išspręsti problemas. Kokia buvo Jūsų situacija: ar ilgai svarstėte apie galimybę kreiptis į specialistus ir kas paskatino tai padaryti? Ar tai buvo pirmasis tokio tipo projektas, kuriame dalyvavote?
Tai nebuvo pirmas projektas, kuriame dalyvavau, bet prieš tai, kol nusprendžiau gydytis tikrai buvo ilgas laiko tarpas, kuomet galvojau, kad pagalba man visai nereikalinga. Aš netikėdavau, kad yra kažkas, kas gali man padėti, bet klydau. Žinoma, dar ir dabar atsiranda problemų, bet dabar jau žinau, kad jos išsprendžiamos. Smagu išsikapsčius iš visokių duobių ir vėl pakilti.
Kaip manote, kokia yra šio projekto vertė dalyviams?
Kartais pergalvoju visas situacijas, kai pats priešindavausi ir nepriimdavau pagalvos, buvau nusiteikęs priešiškai, galbūt tai buvo priklausomybių pasekmė, kuri užsiliko kažkur pasąmonėje. Aš manau, kad šio projekto vertė dalyviams didžiulė. Pats esu visiškai vienas, neturiu šeimos, tačiau per tą laiką, kai dalyvauju veiklose, supratau, kad mano bendruomenė – mano šeima. Jie niekada nesako „eik daryti“, jie sako: „pabandykim kartu“, o tai man labai daug reiškia. Aš buvau labai daug praradęs, atrodė, kad priėjau liepto galą, reikėjo laiko ir dabar viskas atrodo atvirkščiai – skauduliai lieka, bet turiu visus įrankius, kad gyvenčiau normalų ir džiaugsmingą gyvenimą.
Visus, susiduriančius su problemomis, skatinu nebijoti pokyčių ir priimti pagalbą – tai padeda nenuklysti ten, kur labai nesinori.
Ką patartumėte žmonėms, kurie susiduria su problemomis šeimoje, tačiau vis dar abejoja ar verta kreiptis pagalbos į specialistus?
Atsidūręs sunkiose situacijose aš pats būdavau linkęs užsidaryti savyje, kažką nutylėti ir galvoti, kad viską išspręsiu pats, nes bijojau būti atstumas ar nesuprastas. Tačiau taip elgdamasis aš tik blokuodavau kitus ir jų siūlomą pagalbą. Labai norėčiau, kad žmonės, kurie patiria sunkumų vengtų to užsivėrimo, nes tai lyg savęs naikinimas. Man pačiam pagalba atrodė neprieinama, nors, iš tiesų, ji pasiekiama ranka, tereikia ja pasinaudoti. Patarčiau niekada nenusisukti nuo to, kuris nori padėti, nes ta pagalba tikrai nuoširdi ir veiksminga.
