Dalyvavimas projekte leido suprasti, jog nėra neišsprendžiamų situacijų

2017 m. sostinėje pradėtas vykdyti projektas „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“. Jis skirtas šeimoms ir asmenims, kurie savo kasdienėje aplinkoje patiria sudėtingas situacijas bei ieško būdų kaip jas spręsti. Projekto metu siūloma net 17 nemokamų, skirtingo pobūdžio paslaugų, kurias dalyviai renkasi pagal individualius poreikius. Kompleksinių paslaugų šeimai (KPŠ) projekto veiklose dalyvavusi V.P. dalijasi savo pasakojimu apie gautą pagalbą ir situacijas, kurios paskatino jos kreiptis.

Dėl kokių priežasčių nusprendėte dalyvauti „Kompleksinių paslaugų šeimai teikimas Vilniaus mieste“ projekte?

Pagrindinė priežastis, kuri paskatino mane dalyvauti projekte – pasikeitusi vidinė būsena, neleidusi man ramiai gyventi. Praeityje turėjau priklausomybę alkoholiui, šiuo metu sveikstu, nevartoju 8,5 metų. Pradėjusi gydytis, antrą kartą ištekėjau už vyro, kuris taip pat yra patyręs priklausomybės problemų, šiuo metu alkoholio yra atsisakęs jau 11 metų. Kartu su vyru esame 7 metus.

Mano gyvenime pastaraisiais metais buvo nemažai komplikuotų situacijų. Pavyzdžiui, nusprendžiau keisti darbą, tačiau procesas nebuvo toks sklandus ir aš kelis mėnesius buvau bedarbė. Susidariusi situacija pamažu iššaukė ir kitas problemas – pradėjau rimtai pyktis su vyru dėl pinigų, vaikų, vertybių, laisvalaikio praleidimo būdų ir pan. Įvyko šiokia tokia šeimyninė krizė. Aš puoliau į depresinę būseną – nežinojau nei kur, nei ką noriu daryti, o mano emocinė ir fizinė būsena tik blogėjo. Po kurio laiko kreipiausi į šeimos gydytoją, kuri leido suprasti, jog mano problemos – psichologinės, tad vertėtų kažkur kreiptis pagalbos.

Papasakokite, kokiose projekto organizuotose veiklose Jums teko dalyvauti ir kaip jos padėjo įsigilinti į asmeninę problemą bei ją spręsti?

Pirmoji mano konsultacija buvo atsitiktinė – kreipiausi į savo pažįstamą socialinę darbuotoją, kuri man papasakojo apie vykdomą KPŠ projektą ir jame teikiamas individualias psichologo konsultacijas bei paramą lankant grupes. Ji paminėjo, kad dalyvaujant projekte visos paslaugos yra nemokamos, o man tai buvo itin aktuali informacija. Pasikonsultavusi su socialine darbuotoja sužinojau, kad esu ko-priklausoma: nemoku nustatyti ribų, pamirštu savo individualius poreikius, ignoruoju draugus ir neieškau pagalbos.

Pradėjusi lankytis pas psichologą pajutau, kad jaučiuosi lengviau. Žinoma, teko pereiti per kelis skirtingus etapus: iš pradžių verkiau ir skundžiausi, nes tiesiog troškau išsikalbėti, vėliau pradėjau atsakinėti į jo klausimus ir įsiklausyti į savo atsakymus, stengiausi pažvelgti į save iš šalies ir pagaliau atėjo konstruktyvių sprendimų metas. Supratau, kad turiu keisti savo elgesį ir išeiti iš „aukos“ vaidmens.

Didžiulę pagalbą gavau ir paramos grupėse: sumažinau susitelkimą į save ir išmokau atsigręžti į kitus žmones, bendrauti su jais, drąsiai klausti apie jų problemas ir kokius sprendimo būdus joms taiko. Suprasdama kitus žmones pradėjau paprasčiau žiūrėti ir į savo pačios situaciją.

Neretu atveju, kreipiantis pagalbos į specialistus, žmonės jaučia nejaukumo ar baimės jausmą, nes mano, kad yra pajėgūs patys išspręsti problemas. Kokia buvo Jūsų situacija: ar ilgai svarstėte apie galimybę kreiptis į specialistus ir kas paskatino tai padaryti? Ar tai buvo pirmasis tokio tipo projektas, kuriame dalyvavote?

Tikra tiesa, kad blogėjant situacijai darosi vis sunkiau kreiptis pagalbos. Sunku suvokti, kad tau jos reikia, nes iš pradžių lyg ir gėda, kad pati nesugebu susitvarkyti, tačiau kiek vėliau pradeda dingti viltis, kad išvis įmanoma kažką pakeisti. Mane paskatino tai, jog pažįstu nemažai socialinių darbuotojų ir žinau, kad jie labai puikūs ir geranoriški žmonės, kurie jokiu būdu nesmerks, bet atiduos visas jėgas, kad tik padėtų. Taip pat greičiau kreiptis pagalbos pastūmėjo vis blogėjanti fizinė sveikata ir šeimos gydytojos paskatinimas išlipti iš tos įtampos, kurią pati susikuriu.

Tai buvo pirmasis tokio tipo projektas, kuriame dalyvavau. Manau, kad man nepaprastai pasisekė laiku sužinoti, jog toks dalykas vyksta.

Kaip manote, kokia yra šio projekto vertė dalyviams?

Tikrai neįkainojama. Tokios pagalbos, kurią gavau čia, vargu ar kur kitur būčiau galėjusi rasti. Mano situacija buvo išanalizuota iš trijų pozicijų: socialinio darbuotojo, psichologo ir paramos grupės konteksto.

Tai mane paskatino konstruktyviai išanalizuoti savo situaciją, iš naujo apsvarstyti savo įsidarbinimo galimybes (ko aš noriu, ką galiu ir kur kreiptis). Taip pat, prisiminiau sveikų santykių palaikymo taisykles: išsakyti savo poreikius, nusistatyti ribas. Supratau, kad esu pati atsakinga už savo nuotaiką: grįžau prie rytinės meditacijos, dienos planavimo ir jausmų analizės. Vėl pardėjau skirti laiko draugėms, teatrui, muzikai ir gana greitai pasijutau, kad gyvenimas puikus.

Ką patartumėte žmonėms, kurie susiduria su problemomis šeimoje, tačiau vis dar abejoja ar verta kreiptis pagalbos į specialistus?

Patariu nuvyti visas baimes ir drąsiai kreiptis į žmones, kurie žino, kaip padėti. Nereikia laukti, kuomet susidarys kraštutinės situacijos – kuo anksčiau kreipsitės, tuo geriau suprasite, jog nėra neišsprendžiamų dalykų. Net tokie baisūs dalykai kaip skyrybos, psichologinis ar fizinis smurtas, savižudybės gali būti išspręsti jeigu žmogus ras noro priimti pagalbą. KPŠ projekte siūlomų specialistų pagalba tikrai kokybiška ir veiksminga.